Kiekvieno žmogaus tatuiruotė skirtingais laikais turėjo skirtingą reikšmę, ir toji reikšmė nuolat kito.

Atskiros genties tatuiruotės turėjo savo reikšmę, dažniausiai parodydamos socialinę padėtį, šeimyninį statusą bei apsaugodavo gentainius nuo ligų, pykčio ir pavojų. Panašių paskatų skatinami XVIII ir XIX a. britų jūreiviai papuošdavo savo nugaras didžiuliais nukryžiuotojo atvirukai,  tikėdamiesi, jog tai juos apsaugos nuo kūniškų bausmių, kurios buvo plačiai taikomos angliškajame laivyne. Pas arabus pats patikimiausias “talismanas”, siekiant nuo ko nors apsisaugoti, buvo laikoma tatuiruotė su Korano citatomis. Tačiau kai kuriais atvejais tatuiruotė buvo daroma kaip bausmė. Japonijoje Edo periodu (1603-1867) už pirmąjį nusikaltimą plėšikams darydavo ant kaktos tatuiruotę horizontalios linijos pavidalu. Už antrą nusikaltimą – išlenktos linijos pavidalu, o už trečią nusikaltimą – dar vieną analogišką. Tokia linijų kombinacija sudarydavo hieroglifą INU – “šuo”. Senovės Kinijoje viena iš Penkių Klasikinių Bausmių buvo tatuiruotė ant veido. Taip ženklindavo vergus bei karo belaisvius, sunkinant jiems galimybę pabėgti, bei lengvinant jų atpažinimą. Ir graikai ir romėnai naudojo tatuiruotes panašiems tikslams, o ispanų konkvistadorai tęsė tai Meksikoje ir Nikaragvoje. XX a., per Pirmąjį pasaulinį karą, Anglijoje dezertyrus pažymėdavo tatuiruota “D” raide, Vokietijoje – koncentracijos stovyklose aukoms ištatuiruodavo jų numerį, kaip ir Sovietų Sąjungoje lagerinės sistemos laikotarpiu. Read the rest of this entry »